Man patinka lietus, bet patinka vaiščioti lyjant, bet nepatinka važiuoti. Tada akyse matai tik valytuvus ir didžiulius lašus, pradeda skaudėti akys ir galiausiai nieko nebematai.
Dievinu žvaigždėta dangų, bet kartais liūdna, kai per jas dingsta mėnulis.
Mėgstu akimirkas kai esu laiminga.
Karštas šokoladas, sėdi kieme ir stebi dangų visą naktį, kol pajunti, kad šokoladas visai nebe karštas.
Šiandien aš laiminga, nes susitaikiau, nes išmokau. Kokia būsiu rytoj nežinau, bet šiandien esu tokia.
Rodyk draugams
Tuoj nuskambės paskutinis skambutis mokykloje ir man artimiausio žmogaus šalia nebus. Aš turėsiu linksmintis žinodama, kad jei venomis tekės chemija. Kai pasakė, kad jei 29 dieną į ligoninę iš karto akyse susikaupė ašaros. Mintyse grįžo prisiminimai, kai buvo tik pirmi metai jos ligos… Per motinos dieną man vyko koncertas muziejuje. Daug vaikų grojo, dainavo ir sveikino savo mamytes. Po to visi dalyvavę sustojome ant scenos ir renginio vedėja pradėjo sveikint mamas, kurios jau atėjo į šią salę pasiklausyt savo atžalų, o kurios negalėjo, liepė grįžus namo pribėgt, apkabint ir pasakyt kaip myli ją. O aš stovėjau vidury scenos ir verkiau. Žinojau, kad mano mamos salėje nebuvo, mamos neradau ir namie. Ji Vilniui, ligoninėje kovojo su ta liga, su kuria kovoja jau 5metai…
Net neįsivaizduoju kaip sunku jei, bet ir man pačiai labai sunku. Visu pirma tada viskas krito ant mano pečių. Tapau nebe dukra, o lyg ir motina. Kartais juokaujam su mama, kad apsikeitėm vietomis. Bet tam esu per jauna, per jauna užsiimti visais namu rūpesčiais. Dabar turiu paguoda, kad bent tėtis nebedirba senajame darbe ir būna namie, tai dalis darbų nuslinko nuo mano pečių. Viską atiduočiau už galimybę viską sugrąžinti į senas vėžes. Kai buvome didelė laiminga šeima.
Skaudžiausia ne tai, kad tenka daugiau rūpintis namais, o tai, kad svarbiausiomis ir sunkiausiomis akimirkomis lieku viena.
Rodyk draugams
Ignoravimas- skaudziausiais procesas sirdziai, kai tave atstumia tie, kuriuos tu labiausiai nori laikyt prie saves, nes juo beproto myli.
Rodyk draugams
Tiek daug visko, kad nebežinau kas tikra, o kas ne. Ką turėčiau laikyt prie savęs, o ką atstumt. Šiandien, vakar ir užvakar važiavau. Daug važiavau. Ir buvo gera, dairytis pro mašinos langus, spaust “gazo” pedalą ir jaust gamtos gaivą. Užsimiršt ir mintis sukelt į žaliuojančia gamtą, žydinčias vyšnias ir nekantraujančias pakvipt alyvas. Stebėt per pievą bėgantį briedį su milžiniškais ragais ir jo drauges stirnas, kurios toli nuo jo. Didžiulis vėjas, lietus-audra? Viskas kėlė didžiulė nostalgija. Man buvo gera. Iškišt ranką pro langą ir jaust kaip vėjas ją bučiuoja. Gera. Aš pasiilgau, tik nežinau ko. Gal net ne žmogaus. O gal savęs? Tik nežinau ar tai įmanoma.
O žinot vakar turėjau kelionės kompanione. Tik ji labai mažytė ir praktiškai nekalbi. Pro langą įskrido bitutė, bet ji labiau domėjosi kas vyksta už mašinos, todėl bendravo su galiniu stiklu, kartas nuo karto atskrisdavo pas mane ir vėl grįždavo prie lango. Tik greit dingo, pakako tik susidomėt jos kelionę po automobilio saloną. Manau su žmonėmis panašiai, kai tik jais per daug susidomi jie tiesiog nepastebimai dingsta, o tada būna labai liūdna. Vis prisimeni juos, bet tu nebežinai kelio, kuriuo jis išėjo, tad nežinai kaip pas jį grįšt, atrodo sutinki jį dar tūkstančius kartų, lyg sutiktum tūkstantį bitučių, bet kaip ir bitutė bus nebe ta taip ir žmogus bus nebe tas, ne tuo keliu grįžai pas ji. Kažkas pasikeičia. Kažko trūksta.
Viskas būtų gerai, jei po tokių dalykų nieko neskaudėtu. Šiuo atveju skauda tik gerklė. Pasveiksiu, bet yra dalykų, nuo kurių vaistų nėra. Yra laikas, bet jis nėra visagalis kaip visi mano. Vieno jis nesugeba. Ištrint prisiminimų. Tik labai norėčiau, kad galėtume grįžti į juos bent 5min ir pakartot tai, kas tuo metu prilygo tobulybei.
O dabar išeisiu. Eisiu stebėt tobulo mėnulio.
Rodyk draugams
Daugelis mūsų vis ieškome kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė, kur jis mus nuves… Tai kur tas gyvenimo grožis?
šeštadienio vakarą stebėjau fejerverkus, stovėjom apsikabinę su geru draugu, o prieš mane pamatęs mano buvęs vaikinas priėjo prie kažkokios merginos ir pasiūlė apsikabint. Gal jam atrodo, kad man skauda, bet man visvien. Nesistengiau nei pati jam pavydo sukelt, nei jo pavydėjau. Ir džiaugiuosi, kad toje situacijoje apgailėtinas buvo jis. Taip bestovint pamačiau krentančią žvaigždę ir netekau net kvapo kelioms sekundėms. Pirma šiemet pamatyta krentanti žvaigždė… namo ėjom pėščiomis, nes buvo labai graži naktis. kažkuo ypatinga. ėjau ir menulis švietė takelio gale lyg rodydamas kelią namo… norėjau pasakyt, kad einame mėnulio taku, bet pagalvojau, kad gali skambėti keistai ir po kelių sekundžių mano mintis įgarsino draugas. Buvo gera. Ėjom susikabinę už rankų, tiesiog šiaip. ne dėl to, kad kažkuris kažkuriam patiktume ir tai man patiko. tiesiog du draugai ėjo mėnulio taku. Kalbėjom apie viską ir jis pasakė, kad jei būtų apsirūkęs žolės tai ta pieva po kaire nebūtu tik pieva, žvaigždės danguje taip pat būtų ypatingos. Aš pakėliau akis į dangų ir pasakiau, man nereikia žolės, kad tai suprasčiau. Žvaigždės, man labai daug reiškia. Kartą gulėjau pievoje ir stebėjau meteoritų lietų. Jų krito tūkstančiai kol skaičiavau buvo jau virs 100 matytų žvaigždžių ir vienas vienintelis noras. Supratau, kad nereikia būt savanaude ir nieko nenorėjau sau. aš ir taip buvau užstrigus nakčiai tobuloje akimirkoje. Prašiau, kad geriau būtų mano mamai, kad ji bent trumpam laikui pasveiktų. Tikėt ar netikėt, bet jei tuo metu ir buvo geriau. Ir aš tikiu tuo, kad jeigu tavo noras nėra savanaudiškas jis bent iš dalies išsipildė. tiek ir išsipildė tas šimtą kartų sugalvotas vienas noras. Iš dalies, o gal tiksliau laikinai. Todėl man žvaigždės niekada nebuvo tik jomis. Jos man reiškia viltį, kad viskas gali būt gerai. Seniau norėdavau būt laiminga, bet su laiku supratau, kad būsiu laiminga tada, kai laimingi bus mane supantys žmonės. Jei jie nors truputi liūdės, liūdėsiu ir aš.
Beliko tik išmokti padėti kitiems nepridarant rūpesčiu, nugalėti pykti, kurio pas mane per daug, nugalėti savo kvailus principus, nugalėti tinginystės sindromą. Tiesiog, reikia nugalėt save. Gal tada, kai nebebus mano širdy pykčio lengviau žiūrėsiu į laimingus žmones ir pati jausiuos geriau? Nepykit ant manęs draugai, kad per dažnai būnu pikta ir nesupratinga. Kartais pagalvos reikia man, bet kai man jos labiausiai reikėjo jūs mane gal ir nejučia atstūmėt, o dabar nedrįstu išliet visko kas blogai…
Bloga nuojauta kankina, nepatinka man tas jausmas… oj nepatinka… ;///
Rodyk draugams
http://www.youtube.com/watch?v=Bt83qWJ4WGg&feature=relmfu
Graži daina, geras filmas ir dar geresnė knyga!!!!
Grįžo į mano kiemą geros emocijos, gera nuotaika, optimizmas ir ryžtas keistis. Kolkas gerai laikausi jau antra diena iš eilės.
Pasigirsiu savo nuopelnais per pastarąsias dvi savaites:
Įskaitos. Laikiau tik informatikos ir lietuvių. Anglų nedrįsau. Per didelę baimę turiu reikštis per pamokas, kad išdrįsčiau eit egzamino laikyt. Ir šiaip nemoku anglų. Tikrai. Bet Informatika išlaikiau, tai jau sveikinau save, už lietuvių 10, tai buvo kažkas nerealaus, nes kalbėdama tikrai susimoviau. nuėjau ir kalbėjau visai nepagal savo kalbą. Kažką maliau, o gal geriau sakyti pasakojau kur esu dalyvavusi. Bet dar ir pliusą už tą gavau, nes mat daviau daug konkrečių pavyzdžių. Vuolia.
Sukroviau kieme malkas, kad jos gražiai džiūtų. šituo irgi didžiavausi. Chi.
Buvau tame filme iš klipo. Senai jo laukiau, nes jau knygos mane sužavėjo. Lyg ir yra tos fantastikos, bet viskas taip įtikinama. Dažnai verkiu per filmus, bet skaitydama retai. Tai čia jau didelis pliusas autoriai ir jos parašytai trilogijai.
Vėliau vėlykos. Nuėjau į bažnyčia, jaučiu reikėjo man ten, nes jau naktį ją sapnavau… Keistas tas sapnas buvo, bet aš ne apie jį. Pirmą karta mačiau tiek žmonių, kad turėjau stovėt lauke po varvančiu stogu. Apie įsigrūdimą vidun patyliu. Daug žmonių išėjo,nes jiems jau bloga buvo nuo to spūsties. va ką daro šventės, krizė, kai žmonėms ir tikėjimas grįžo. Pabuvau su šeima ir gal šiek pailsėjau. Šiek tiek.
Po to porai dienai nuėjau į mokyklą. Šiaip jau tas dvi dienas visi šalies dvyliktokai ilsėjosi, bet mūsų mokyklos valdžia nusprendė, kad mums atostogų jau būtų žymiai per daug, nes ketvirtadienį-penktadienį pas mus vyko filologų olimpiada ar kažkas tokio. Kur mokyklos valdžia vėl surinko SG personalą ir davė užduotį užimti jaunuosius filologus parengiant jiems vakaro programą. Turiu prisipažint, kad šįkart įdėjau savęs per mažai, bet gal buvo gerai. Kaip ten mums sekėsi čia jau Individuko galim klaust.
Po to išaušus nerealiam penktadieniui 13 supratau, kad esu belenkokia bailė, nes nuėjus laikyt praktinio vairavimo išėjau jau iš aikštutės, nes nesugebėjau suvaldyt ne golfiuko, o savo kairės kojytės, kuri purtės kaip per 10-šimtbalį žemės drebėjimą. na nieko. Paverkus, kol ale niekas nematė grįžau nukabinus nosį namo ir kitą dieną vėl mamos prigąsdinta važiavau ir pagaliau išlaikiau. Dabar ir aš klevukas būsiu.
Atėjo ir pirmadienis per kurį gavau torto už tai, kad ketvirtadienį dirbau su filologais. Dar ir arbatos kokius 5puodukus išpliurinau.
Gero vakaro, geros savaitės. Tikiuosi ir maniškė tokia bus. Bučkis dručkis jums!
Rodyk draugams
Mėgstu lietų, bet nemėgstu pilno takelio sliekų, kurie ištraiškyti guli ant asfalto, kad net baisu pro juos praeiti.
Taip pat mėgstu ir ta gryną orą po lietaus, bet iš kažkur atsiranda ir keistas kvapas. Turbūt tie sliekai. ( Taip nusprendžiau eidama namo).
Mėgstu pasivaikščiojima lietuje, bet nemėgstu kelyje rast negyvų šuniukų ar kačiukų.
Mėgstu suslapt lietuje, bet nemėgstu šalčio kuris apgaubia po to.
Aš tiesiog myliu lietų, nors jis ir migdo, nors ir kelia liūdnas emocijas prisėdus prie lango.
Tačiau jis ramina. Man jis duoda geras emocijas. Apmąstau, kažkam pasiryžtu, kažko atsisakau, bet jaučiuosi geriau.
Noriu tiek daug padaryti, tiek daug pakeisti…Laiko yra, bet jei atvirai tingiu. Taip, esu didžiulė tinginė pasidavusi lietui.
Rodyk draugams
Kai eini per lietų šalitgatviu ir pravažiuojanti mašina jus aptaško purvinu balos vandeniu jau atrodo, kad blogiau diena prasidėt/baigtis ir negali….
Kai sudaužai savo mylimą daigtą, taip pat apima jausmas, kad blogiau būt ir negali…
Bet visada gali būti blogiau, vos tik pagalvosi, kaip blogai dabar.
Atrodo paprasta, nusiteiki save, kad viskas gerai, kad viskas susitvarkys, o kažkas vis pakiša koją ir vėl viskas nesiseka.
Kaip atrast savyje stiprybės eiti į priekį?
Manau šis klausimas kyla jau senai ir dėl daugelio priežasčių…
Turiu sukūrusi daug pasiteisinimų kodėl man sunku, bet nei vieno kodėl nesugebu to pakeisti…
Atrodo bandau, bet vos pradėjus pagalvoju, o kaip? Pasimetu ir vėl nieko nebegaliu padaryti…
______________________________________________________________________________________________________
Pasiilgau tu rytų, kai atsikeldavau su šypseną. Neturėjau problemų ir net nesupratau kas jos yra. Norėjau eiti į mokykla nieko nereikėjo nuspręsti.
Tada aš tiesiog gyvenau.
Ir dabar noriu, negalvoti bus blogiau ar ne ir kada bus gerai. Žinau, kad bus. Dar turiu vilties.
Rodyk draugams
Ejau vis tiesiai neatsigrezdama. Ejau per kalna, toliau pievas, laukus…Ejau ir ne sekundei neatsigreziau atgal, atrode, akd pasaulis tuoj sugrius… Po to pradejau verkt balsu, taciau be asaru…Nezinau kaip tai imanoma, bet as verkiau… Po to pasirode ir asaros…Didziule rauda ir net nezinau nuo ko… As bijau, bijau, kad liksiu viena, nes zinau, kad dabar turiu tik ja viena, kuri mane isklauso ir bando suprast, daugiau niekam nerupi kas manyje dedasi… Jie atranda savu priezasciu, kad nereiketu manes paklaust kaip jautiesi, ir ar viskas gerai…Masciau apie daugeli dalyku, bet skaudziausia buvot tarti zodzius, kodel mano gyvenimas toks?
Nuejus pamaciau gamta, kokia senai maciau… viskas bunda. Pauksciai, medziai, zole, geles… Ta vieta musu. Ji man ja parode, tai vienintele vieta, kurioj gali pavasari atrast sniego ir atrast mazus zibuciu ziedus… Prisiminiau zibutes ir nusprendziau pernesti ju jai… Ieskojau, bet neradau…Jau galvojau eiti namo, bet nusprendziau dar pabut ten ir nueit dar iki vienos vietos… ir eidama radau… Maza zibuciu krumeli, o po to dar viena… Ir zinot ka? Ta akimirka supratau, kad svarbu tiketi, viltis ateis… Tada pradejau sypsotis, nusisluosciau asaras ir zengiau tolyn… Viska apmasciau… ten grazu, labai grazu yra toks griovys, ten labai graziai vinguriuoja venduo, bet taip pat pilna ir siuksliu…Parejau namo greiciau nei atejau, be asaru ir supratusi savo keliones tikla, kuriam reikejo tik poros valandu…
Isejus supratau, kad jei nori tureti vilties, net ir jos turime ieskoti. Tad nereikia pasiduot. supratau, kad turiu gyvent, o jei bus sunku grisiu i ta vieta ir vel prisiminsiu, kad galiu nugalet skausma. Tiesiog,man reikejo atrast vilties. Ir as ja rasau. Tokia mazyte melynais ziedlapiais su geltonu viduriuku, greta sniego….
Rodyk draugams
Baime.
Nebijau savo mirties, bet labai bijau prarast savo artimuosius. Naktimis vel mane uzpludo kosmarai. Vel juose kazkas mirsta, kazkas kencia. Nezinau kaip apibudint skausma kuri jauciu savyje. Atrodo, kad tukstanciai jausmu drasko mano i skutelius.Naikina visas mano nervu lasteles neleisdamas man ramiai gyventi. Negaliu buti rami nei diena, nei nakti. Jau nebesuprantu kokia to skausmo priezastis, nezinau kaip ji nugalet. Verda jausmai tokie kaip meile, neapykanta, ilgesys ir baime.Baime ir yra stipriausia.
Ziuredama i savo draugu problemas bene galiu juoktis, bet paziuriu ir i tuos kurie kencia dar labiau nei as. Bet jie bent sito del ko… o as jau nebesuprantu…
Nezinau ko is manes nori gyvenimas ar tas kuris mano valdo jame lyg kokia marionete. Kartais tikrai jauciuosi kazkuom gera. Galvoju, kad moku isklausyt, gebu but gera drauge, sugebu blaiviai vertinti viska ir islikti protinga. Bet taip jauciuosi ne visada. Baime valdo didziaja dali manes. Pastaruoju metu bijau visko. Nesugebu saves kontroliuoti. Jei atvirai, net nezinau kas as tokia ir kaip tureciau gyvent…
Taip ir laukiu, kol kas nors suims mane, smarkiai papurtys, o tada apkabins ir nuramins….
Rodyk draugams
